Reikšmingą meno muziejų neretai įsivaizduojame kaip sostinės senamiestyje stūksančius fligeliais apsuptus rūmus. Ne paslaptis ir tai, jog kai kurie didieji Lietuvos muziejai turi ne po vieną padalinį, esantį ne viename mieste; taigi vieno statinio ir vientisos kolekcijos vaizdinys gali būti apgaulingas.

Savo ruožtu, kultūrinėse diskusijoje aiškinamasi apie skirtingas kolekcijas priglaudusių institucinių padalinių tolimesnės veiklos kryptis, ginčijamasi ir dėl oficialių iškabų.
Tai – klausimai, kuriuos šiandien sprendžia Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, turintis per ilgus metus sukauptas dovanotas ar kitaip įgytas kolekcijas, taip pat perkantis aktualius naujus kūrinius.

Kaip reiktų eksponuoti menininkus, kurie į mūsų dailės istoriją yra atkeliavę iš svetur? Ir kaip reprezentuoti tuos, kurie buvo ištremti arba bėgo nuo karo, o gal išvyko savo noru? Jau nepriklausomybės dešimtmečiais nemažai kūrėjų keliauja pirmyn-atgal, vieni galiausiai grįžta, kiti įsikuria ir ilgam apsigyvena kitose šalyse

Apie visa tai - pokalbyje su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu.

Ved. Skaidra Trilupaitytė